Autobusas vėluoja jau valandą. Iki viršūnės neskubant nuo Garmisch-Partenkirchen galima užlipt per ~9h. Iki saulėlydžio pasiekus stotį liks 6h...
Į Zugspitze norėjau užlipti nuo tada, kai sužinojau, kad važiuoju į Vokietiją gyventi. Vaikščiojant po Berlyną užtikau National Geography 125 metų gimtadienio nuotraukų parodą, kurioje keliautojas Bernd Ritschel'is ruošiasi miegui pačioje kalno viršūnėje. "Čia man" galvoje atsirado taip pat greitai, kaip ir studijų pasirinkimas užtikus Glazgo universiteto žurnale specialybę "Aeronautical Engineering". Tik dar žinojau, kad šitą kelionę atliksiu vienas. Nes tik būdamas vienas gali būti aukščiausiai miegantis žmogus Vokietijoje.
Reikalinga įranga kuprinėje autobuso bagažo skyriuje, o aš tyrinėju žemėlapį ir ieškau plano B ir C, jeigu nespėčiau užkopti su šviesa. Šviesos turiu apie 7h, o laukia 18km ir 2500m į viršų. Paprasta taisyklė planuojant laiką yra skirti valandą 5km lyguma ir valandą 500m į viršų- iš viso būtų apie 8-9h. Paprastiems žmonėms. Bet kas iš mūsų yra paprasti?
Tik išlipus iš autobuso pamatau šiandienos tikslą, ir ironiška šypsenėlė veide atspindi ateinančio vakaro skausmą. Pirmą žygio atkarpa- 6km/h greičiu. Nuostabus oras, lengvos kojos, danguje leidžiasi parasparniai ir sklandytuvai. Miškai kvepia po vakarykščio lietaus, o galvoje groja da tammm taaa tadadammm (ta melodija iš Žiedų Valdovo, kai Aragornas, Legolasas ir Gimlis per kalvas vijasi hobitus pagrobusius orkus).
 |
| Zugspitze- tolimiausia viršūnė dešinėje |
 |
| Miškai lyg Lietuvoj |
Per valandą pasiekiu Höllentalklamm- kažką, ko visiškai nesitikėjau pamatyti Vokietijoje ir ką jau mačiau
Amerikoje. Upės išgraužtas tarpeklis su šalia jo išskaptuotu tuneliu, jau daugiau nei 100 metų mindomu turistų. Skaidrus ir labai šaltas (Hammersbach- šaltas/ledinis upokšnis) alpių vanduo ir dėl drėgmės nepatenkinti lietpalčiais apsigaubusių vėlyvų turistų veidai. Kai kuriuose tuneliuose nėra šviesos ir taip ir norėtųsi ką nors ten išgąsdinti. Senosios XIXa. kasyklos liekanos, ir iš Morajos grįžtu į lauką.
 |
| Höllentalklamm pradžia |
Per pirmas dvi valandas nukeliauju 11.5km ir 700m į viršų. Maždaug dvigubai geriau, negu tikėjausi. Prie Höllentalhütte prieglobsčio pirmą kartą padarau pertrauką. Pro gamtos stebuklus ir tarpeklius praskubėti galiu, bet kalnuose grojančio Bavariško senelių su
Lederhosen orkestrėlio nepraleisiu. Smagios polkutės dar ilgai lydi uždarame slėnyje, kurio gale laukia siena, vardu "Kaip, po velniais, aš ten pakilsiu?" Bet atrodo sunkiau negu iš tikrųjų yra. O iš tikrųjų laukia tik pora C klasės
via ferrata sekcijų. Tokių, kur tikrai nelipčiau kaip prieš mane žemyn lipantis senelis- su vaikščiojimo lazdele ir be jokių apraišų.
 |
| Žvelgiant keliu žemyn, bet iš tikrųjų aukštyn |
 |
| Nauja Höllentalhütte, kurioje smagiai groja bavarai |
 |
Siena, vardu "Kaip, po velniais, aš ten pakilsiu?" Iš tikrųjų dešinėj nuo
krioklio yra takas via ferrata |
Pirma sekcija- tiesiog plokščioj sienoj įkaltos metalinės kopėčios, kylančios gal 10m į viršų. Antroji man kiek baisesnė- reikia pereiti 45 laipsnių sieną statant kojas ant strypų. Butiokas pasakojo, kaip tą vietą matė kažką einantį su tapkėm. Tikiuosi tas kažkas sugrįžo. O man prisisegus viskas einasi sklandžiai ir po šitos pirmos
via ferrata dalies laukia
peanut butter jelly time (vienas iš septynių).
 |
| Pirmoji via ferrata sekcija |
 |
Ta pati sekcija žvelgiant žemyn. Lynas skirtas prisisegti ir kritimo atveju
per apraišus išgelbėja tave nuo kritimo iki pat žemės |
 |
| Höllentall slėnis |
Dar po
via ferrata manęs nedraugiškai laukia milžiniškas debesėlis. Visas slėnis link viršūnės tirštame rūke. Nieko tokio, kol yra žemėlapis ir takelis. Pagrinde seku takeliu, tik kartais pasitikslinu, ko laukti ateity. Kitas laukiamas checkpointas- Hölentalferner, ledynas. Antras didžiausias ledynas (visus metus egzistuojantis) Vokietijoje, kurio storis kažkur 15-40 metrų. Aš ledyne niekada nebuvęs ir su nekantrumu žygiuoju jo link.
Pagal žemėlapį jau kaip ir turėčiau stovėti ant jo, bet viskas, ką matau, tai kairėje pusėję kažką panašaus į seno purvino sniego liekanas ir girdimą vandens čiurlenimą po juo. Jau buvau beveik nusiviliąs, kai iš po viso smulkaus akmenyno, kuriuo tuo metu ėjau, į mane pažvelgia plaštakos sprindžio ilgio įtrūkimas žemės paviršiuje. Įtrūkime esantį vandenį sulaikantis ledas vis dėl to patvirtina- žemėlapiai neklįsta. Aš šiuo metu stoviu ant ledyno, kuris visą vasarą lėtai tirpęs pasislėpė po išsilaisvinusiom iš ledo uolų ir riedulių nuolaužom. Į įtrūkimą įmetu akmenuką. Jis pradingsta ir aš pasidžiaugiu, kad tas
crevasse (įtrūkimas ledyne, bet angliškai skamba daug rimčiau ir pavojingiau) nėra didesnis už mano koją.
 |
| Debesėlis ir pirma atvira ledyno dalis |
Po poros minučių tas džiaugsmas priblėsta, nes čia yra ir
crevasse'ų didesnių už arklį. Kai kuriuos takelis aplenkia arčiau ir gali per atstumą žvilgtelėti į ledyno vidų. Ten guli niekada nebeišsigelbėsiantys rieduliai kuriems jauti pagarbią baimę. Dabar jau akmenukų ant ledo mažėja, iš visų pusių, iš po kojų girdisi lengvas čiurlenimas. Kažkur pasigirsta šimtą kartų stipresnis lūžtančio varveklio garsas ir noras dingti nuo tos gyvasties padidėja.
 |
| Išilgai crevasse'ų stengiausi neužsibūti, bet kai kuriuos norėjosi nufotografuoti |
"Katės" ant batų padeda užkopti 30 laipsnių statumo įkalnėn. Takelis lyg ir yra, lyg jau ir nebėra, ir dar po kažkiek žingsnių jo nebematau. Per tirštą rūką savo kito orientyro taip pat nerandu. Uola, ant kurios turėčiau nulipti nuo ledyno kažkur dešinėj, bet ten tik 5m aukščio ledyno atbrailos, o toliau į viršų- pilna tarpeklių. Kairėje ledyno šoną slepia rūkas. Čia pirmą kartą šiek tiek supanikuoju- kelio (kitų keliautojų pėdų) nematau, ne keliu eiti nesaugu. Sustoju ir bandau vertinti situaciją. Į priekį be orientyro tikrai eiti negalima. Apeiti
crevasse'us per kairę pusę- galbūt pavyktų, bet to šono per rūką irgi pilnai nesimato. Grįžti ir nakvoti kažkur žemiau ledyno- įmanoma ir teisinga. Grįžti iki takelio ir bandyti laimę (tiksliau, pėdsekystės gebėjimus) dar kartą- teisingiausia. Prižadu sau, kad antrą kartą neradęs teisingo kelio grįžtu žemyn, nes laikas spaudžia. Bet įdėmiai sekant pavyksta atrasti teisingą takelį ir juo sekti, nors pėdsakai, susimaišę su purvinu sniegu ne itin ryškūs. Kažkur priekyje kažkas kalba, lyg apdovanojimas už teisingą sprendimą. Peržengiu vieną mažesnį įtrūkimą ir takelis sniege, dabar jau tapęs ryškus, nuveda link teisingos uolos. Pasilabinu su trim keliautojais, kurie jau leidžiasi žemyn. Esant prie pat ledyno krašto gamta pagiria mano orientacinius gebėjimus ir panaikina tą didžiulį tankų debesį iš slėnio, kurį į šaldytuvą yra pavertęs ledynas. Tokiame matomume kelio ieškoti net nebūtų reikėję. Bet priminimas, kad pasiklydus svarbu priimti teisingus sprendimus, yra reikalingas visiems.
 |
| Dešinėje ledynas atplyšęs nuo uolos |
 |
| Pagaliau pasitraukus nuo šaldytuvo, debesys taip pat slenka tolyn |
Laukia paskutinė šiandienos žygio dalis- antrasis
via ferrata.
