Antrasis
via ferrata veda iki pat viršūnės. Atstumas pagal žemėlapį tik apie 1-2km, 500m vertikalaus pakilimo. Nieko sunkaus. Bet visos dienos varymas į priekį ir 2500m aukštis jau duoda savo. Širdis plaka vis stipriau ir normaliai pailsėti neišeina. Saulės nematau jau senokai, bet dar šviesu ir mano mindomo kalnagūbrio šešėliai kitoj slėnio pusėj tik pagerina bendrą vaizdą.
 |
| Džiugus nulipimas nuo ledyno |
Via ferrata baisokas. Tikriausiai C/D kategorijos. Vietose- stačioje sienoje įkalti plieniniai strypai su prie sienos pritvirtintu lynu prisisegti. Neprisisegus žemyn kristum 20 ar daugiau metrų ir tikrai skaudėtų, arba jau nerūpėtų.
 |
| Pasislėpus debesims atsivėręs pilnas ledyno vaizdas |
Su kiekvienu sustojimu atsiveria vis gražesnis slėnio vaizdas- ledynas, saulės apšviestos viršūnės, jokio vėjelio, jokių garsų. Kalnagūbris alpiškai smailas ir tikrai pasidaro įdomu, kaip buvo atrastas šitas kelias, kuriuo einu.
Praėjus pusvalandžiui, jau kas du metrus žvilgsnis sukasi link viršūnės. Jau matosi ir kranas, stovintis ten, bet niekas, atrodo, neartėja. Iš tiesų jaučiausi šūdinai pavargęs ir mąsčiau, ar kai su James ėjom Cactus to Clouds žygį (kai per 10h nuėjom 23km ir užlipom 3400m į viršų) buvo sunkiau negu dabar. Manau ne, nes tada buvo sunku abiems. O dabar visas tas sunkumas buvo ant mano pečių. Kai skauda dviems tai daug lengviau ištvert tą skausmą, negu kai skauda vienam.
 |
| Kaip sufokusuota taip ir jaučiuosi |
Bet pagaliau, jau liko vos 50m į viršų, kas 30s žvilgčioju į laikrodį pasitikrindamas aukštį. Ir po 6h09min aš pagaliau viršuj. Vienui vienas. Šalia viršūnės stovi didžiulis pastatas- trijų keltuvų stotis, restoranas, observatorija, buvęs sienos tarp Vokietijos ir Austrijos postas ir dar velniai žino kas. Be menkiausios švieselės, o atrodo dar tik 22h vakaro. Bet man nuo to tik geriau.
 |
| Höllentalk slėnis |
Hütte spėsiu aplankyti rytoj, ir iš karto pasuku link pačios viršūnės, kurioje, kaip jau įprasta visam šitam Alpių regione, stovi masyvus kryžius. Šalia nutisti pora lynų su užkabinėtomis nepalietiškomis maldų vėliavėlėmis, kurios šiuo metu atrodo kaip vienintelis šitame dideliame vėjyje judantis dalykas. Čia pasidarau porą nuotraukų, nors rankos link fotoaparato tiesėsi jau nenoriai. Atsivėrusi pietinė pusė, Austrija, kaip visada siūlo gražesnių vaizdų negu daug plokštesnė Bavarija. Jau tamsu, ir paskutinės šviesos pradeda dingti, o dirbtinių žiburių kol kas neatsiranda. Vaizdus išsaugau smegeninėj ir apsižvalgau vietos nakvynei.
 |
| Done! |
2m nuo viršūnės tokia vieta yra. Kiek plokštesnis žemės lopas, iš trijų pusių uolos apsaugotas nuo vėjo. Jame kaip tik ir telpu. Nuo vėjo saugotis reikia, nes jis, tikiu, naktį tik sustiprės. Tikiu, kad krypties nepakeis, bet tik tikiu. Įsisupu į miegmaišį, kurio kojugalį sušlapinau kvailai dėdamas dar snieguotas kates atgal į kuprinę. Ant kojų pirštų užsidedu naujas kojines, taip pat ir pirštines. Ir pagaliau atsipalaiduoju. Nors ar tikrai atsipalaidavimas yra, kai sėdint pulsas muša apie 120bpm?
Visa naktis buvo magiška. Pradžioje tiesiog atsigulęs žiūrėjau kaip vis daugėja žvaigždžių, kaip galiausiai viskas, ką matai horizonte, tai juodos smailos viršūnės ir Garmisch-Partenkirchen šviesos. Tada užmiegi, bet po valandos atsibundi- ne nuo šalčio, bet nuo uolos gabalo, įsirėmusio kur nors į šoną. Buvo tikrai nepatogu. Bet tada vėl pakeli akis į dangų ir matai dar daugiau žvaigždžių. Ir taip per naktį keturis ar penkis kartus. Kiekvieną kartą vis daugiau žvaigždžių. Ir taip iki pat saulėtekio.
Prieš saulėtekį pažadino pirmieji viršūnės lankytojai, kurie nakvojo hütte'ėje. Išgirdau, kaip nustebo pamatę mane ten miegantį. Pradėjo klausinėti, kaip buvo oras ir ar čia užlipau naktį. O aš, neišsimiegojęs, tik apsidžiaugiau, kad nereikia niekur stotis dėl saulėtekio- mano kojos tiesiai į rytus.
Saulė pakilo ir iškart vėl pasislėpė už žemų debesų. Bet diena bus labai graži. Nuėjus į hütte, kuri kaip pastatas yra vienas šlykščiausių matytų darinių kalnuose, nusipirkau arbatos. Geriamo vandens jie turi nebent už 3e už litrą, nes tai tiesiog virintas lietaus vanduo. Nusprendžiu, kad palauksiu, kol nusileisiu žemiau. Dar apvaikščiojęs visą tą dirbtinę platformą, padaręs porą kadrų, iki kol kamera pradėjo išsijunginėti dėl temperatūrų skirtumo kišenėj ir lauke, pradėjau leistis žemyn.
 |
| Neregėto šlykštumo pastatas |
 |
| Vienas iš trijų keltuvų į viršūnę |
 |
| Marso kanjonai |
Kelias žemyn- daug nuobodesnis. Nė karto neteko išsitraukti apraišų, nei panaudoti kačių. Žvyru ir akmenukais nusileidus nuo kalnagūbrio į Reintal slėnį ir praėjus marso kanjonus, kurie žiemą paverčiami slidinėjimo trasomis, vaizdai tampa panašūs į Ameriką, Zion parką. Žolės lopai pradeda atsirasti vis dažniau, aplink džinguliuoja ožkos. Vienas tokių būrys šiukšlina apipuolęs jaunuolių grupelę, nes jie joms atidarė savo maišus su maisto ištekliais. Po to- dar viena hütte, kur išgeriu kakavos ir susipažįstu su vyriškiu, išsiruošusiu į keturių savaičių žygį po kalnus su savo šunimi. Pasipildau vandens iš fontano, ant kurio aiškiai parašyta
kein trinkwasser, bet mačiau, kaip ten žmonės valosi dantis, tad nieko pavojingo nemačiau. Vis dėl to, čia dar vis 2500m aukščio, vanduo neturėtų būti užterštas.
 |
| Kakavos pertraukėlė |
Kaip jau sakiau, kelias daug nuobodesnis, nors vaizdai puikūs. Bet neišmiegota naktis ir nuovargis po vakar tikrai jaučiasi. Tačiau skubėti nebėra kur, autobusas namo tik 18h, tad leidžiu ramiai stabtelėti kada panorėjęs. Pasifotografuoju su ožkomis, sustoju dar vienoj hütte išgerti radlerio, pašaldau kojas upėje, išsiskalbiu maikę ir iškart užsidedu- gan stipriai kepina.
 |
| Ne visur pavyksta kamerą horizontaliai pastatyti, bet ne visur ir reikia |
Įspūdingesnė vieta besileidžiant- Partnachklamm. Kanjonas kaip ir Höllentalklamm, bet, mano manymu, dar įspūdingesnis. Pilnas pilnas turistų. Į kanjoną įkrenta keli kriokliai ir eiti juo vidurdienio šviesoje, kai saulė aukštai- vienas malonumas. Vienoj vietoj trys susigrūdusios turistų poros darosi po selfį ir aš nepraleidžiu progos jų visų nufotografuoti.
 |
| Atgal į civilizaciją |
 |
| Tie, kam neužkrito tas akmuo ant galvų ir pastatė šitą koplytėlę |
 |
| Visi kartu, visi drauge |
8h kelią žemyn nuo Zugspitze iki Garmisch-Partenkirchen įveikiu per maždaug 6-7h. Liko trys valandos iki autobuso, tad einu apžiūrėti miesto, kuriame sekmadienį, kaip ir visoj Vokietijoj, maisto ar gėrimų nusipirkti neįmanoma, nes viso parduotuvės uždarytos.
Reziume- viena įdomiausių mano kelionių. Dar kartą įsitikinau, kad keliaudamas vienas pridedi kelionei kažkokio natūralumo, bet taip keliauti dažniau negu kartą per metus- ne man.
