 |
| Tęsiam |
Čia mąstom, ar apeiti daubą skiriančią mus ir Mulhaceną smailu kalnagūbriu su bent 200m šlaitais į abi puses, ar leistis į daubą ir po to vėl kilti. Paeinu kažkieno pėdsakais kalnagūbriu, bet po 15m apsisuku- sveikas protas sako, kad be įrangos nerizikuosim. Nusileidžiam į daubą skiriančią mus ir Mulhaceną. Ten stovi kalnų mylėtojų avariniu atveju naudojama gūžta/barakas su gultais kur užkandus pradedam šturmą. Į viršų į viršų ir į viršų. Valandą lipam stačiu šlaitu, pokalbis jau nevyksta. Bet ne pirmą kartą lipam į kalną. Kankinies tik tam, kad pamatytum vienu nuostabiu vaizdu daugiau, negu pamatė tavo kaimynas ar bendradarbis, kad bent akimirkai žinotum, jog aplinkui 1000km spinduliu esi aukščiausias žmogus, šitą poziciją pasiekęs savo kojom ir savo ryžtu kažką užkariauti. Pavyzdžiui kalno viršūnę, kad ir kaip niekam (apart tavęs pačio) to nereikėtų. 3479m po mumis.
 |
| Ties čia maždaug ir apsisukau. |
 |
| Komanda prie bunkerio |
 |
| Mulhaceno viršūnė, 3479m |
 |
| Čia kairėje yra tas kalnagūbris, kuriuo galvojom lipti vietoj leidimosi į daubą |
Nuo Mulhaceno plane (berods E?) turim dar vieną viršūnę- Alcazabą, kuri mūsų su Kristijonu tarpusavio kalboje pavadinimą keitė nuo Alhambra iki Abrakadabra. Vėl reikia leistis į slėnį gerus 500m. Surandam šlaitą be akmenų ar skardžių apačioje, metam kuprines žemyn ir šokam patys paskui. Ir tai, kad kelnės peršlampa visiškai tau rūpi tik tiek, kiek apie tai užsimenama diskutuojant rogučių naudą tokiuose šlaituose. Slėnio apačioje pereinam porą mažų ežerų padengtų 60cm sluoksniu (bent jau pagal žemėlapį ten turėjo būti ežerai) ir vėl kylam į viršų.
Jau saulė leidžiasi, o mes dar lipam tolyn nuo namų. Pakeliui diskutuojam ar spėsim užkopti į dar vieną viršūnę virš 3300m. Nebespėsim- laiku neapsižiūrėjom žemėlapyje, kad lipam ne į tą šlaitą. Planas F: sukamės namo, nes teks grįžti tamsoj. Ir teko. Dar teko užsipildyt vandens lediniame upelyje, dėl plano G užlipti 5m statesne nei 45 laipsniai sniego siena ir iki namų valandą leistis tamsoje slidinėjimo trasa bei keikti "skylėtą" sniegą. Čia kai statai koją ant, berods kieto sniego, bet ją padėjęs įsmengi iki šlaunies.
 |
| Dar viena viršūnė. Bet pirmoji, į kurią įlipti nenorėjom. |
 |
| Mulhaceno šiaurinis šlaitas. |
 |
| Jau šiandienai beveik gana. |
Nusileidus pasitiko blanki šypsena grįžus namo, katinas, židinys, ispaniška vakarienė ir galiausiai- vėl palapinė.
 |
| Nuotaikos sėdint ant "namų" laiptų. |
Šį kartą išmiegojom 10 valandų. Buvau tik naktį kažkada atsikėlęs kai Refugio šeimininko katinas per palapinę pradėjo man baksnot į veidą. Atsisveikindami su Refugio šeimininkais svečių knygoje pasiaiškinom, kodėl miegojom palapinėj, o ne name. Per 3h, jau pripratinę kūnus prie kalnų oro ir žygiavimo, nusileidom atgal į civilizaciją, miestelį Trevelez.
 |
| Aprašytasis Refugio Poqueira, 2500m. |
 |
| Šiaip šypsausi, bet nepasiėmiau akinių nuo saulės. |
 |
| Vienas iš mūsų nusileidimų nuo nuožulnių, stačių, ir labai stačių šlaitų. |
 |
| Ryte jautėmės tokie pat vietiniai kaip ir mūsų draugai. |
Bare klausiant "where's the bus stop?" likom nesuprasti. Teko paimprovizuoti ir tikslą pasiekėm tik kai pasakėm "estacione de autobuses?". Tobula ispanų kalba, tobulos dienos kalnuose. Važiuojam į Malagą.
