Šį kartą nuo Zell am See miestelio išvažiavome trise. Pietų Tirolyje esantį kalną pasiekti planavom Hochalpenstraße- aukščiausiu asfaltuotu keliu Austrijoje, kuris veda per alpių parką ir baigiasi ties Franz-Josefs-Haus.
Ketvirtadienį tik susitikę patikrinom maršrutą ir orą. Turėk blogą maršrutą- visada gali sugrįžt atgal. Su blogu oru grįžti atgal gali ir nebetekti. Būtent toks jis ir buvo ketvirtadienį. Vėjas tarp 50 ir 70 kmh, su gūsiais iki 100kmh. Tokį pat orą mums patvirtino ir prie įvažiavimo į parką mokestį renkantys darbuotojai, nuliūdindami visus motociklininkus, kurių į parką net nebeįleido.
 |
| Suplėšytos vėliavos |
 |
| Bet vaizdai vis tiek nuostabūs |
Buvo nutarta nuvažiuoti į starto vietą ir dar kartelį įvertinti orą- gal apsimoka bent pirmas 3h sulipti, iki pirmos Hutte. Pakeliui užeigose apie vėjo greitį mums priminė stiebai su apiplėšytom Europos šalių vėliavom, o kelio galo taip ir nepasiekėm- kelias uždarytas dėl vėjo, plėšančio stogus. Pirma diena tapo aiški. Penktadienį oras turėjo būti geresnis, su vėjais iki 50kmh. Šeštadienį- jau tik apie 25kmh. Ir nors vietinės turizmo atstovybių moterys tikino, kad oras bus blogas, nusprendėm guostis oficialiom prognozėm- penktadienį išeinam, šeštadienį kopiam į viršūnę. Nusileidę į miestelį papietavom, po to susiradom nuošalesnę vietą palapinei ir anksti nuėjom miegot.
 |
| Heiligenblut |
Ankstyvas penktadienio rytas nieko per daug gero nežadėjo- vėjai buvo ramesni, bet gūsingi. Susikrovę daiktus nusprendėm, kad bandom, ir pradėjom pirmą kelionės etapą iki Salmhutte. Jau po valandos įsitikinom, kad į viršūnę šiandien neisim. Prie vieno kalnagūbrio viršaus gūsiai prispaudė taip, kad judėti buvo nebeįmanoma. Taip surakintas nuo vėjo dar niekad nesijaučiau. Tik gūsiams pasibaigus perbėgome į kitą, ramesnę, kalnagūbrio pusę. Per 2h40min pasiekėm Salmhütte, kur mus labai svetingai pasitiko šeimininkas. Panašu, kad buvom vieninteliai lankytojai tuo metu. Jis ten gyvena 4 mėnesius, nuo birželio iki rugsėjo. Per vieną dieną susigabena maistą visam sezonui ir kitus reikalingus daiktus sraigtasparniu ir tik retkarčiais nusileidžia į civilizaciją. Šeimininkė tuo tarpu prigrasino apie blogą tolimesnį savaitgalio orą. Bet mūsų tvarkaraštis jau buvo sudėliotas ir pajudėjom link Stüdlhütte, kur planavom praleisti naktį.
 |
| Ypatingai Dievo mėgstamas ežeras? |
 |
| Kalninės dykumos |
1h55min ir mes jau nakvynės punkte. Kadangi buvo dar tik pietų metas, išėjome į žvalgybą. Nuo čia į viršūnę turim du kelius- III+ UIAA lygio (climbing/hard climbing) kopimą į viršūnę per Stüdlgrat, arba paprastesnį, C kategorijos via ferrata, pro vieną aukščiausiai Europoje esančių Erzherzog-Johann-Hütte. Nusprendėm šiandien aplankyti sudėtingesnį kelią, pasižiūrėti kaip jis atrodo iš arčiau, o tada galvoti.
 |
| Kairėje mūsų nakvynės namai- Salmhutte |
Taip pat gavom ir pirmą progą išbandyti savo įgūdžius su apraišais. Kelias vedė pro suskilinėjusį ledyną, tad prisirišti buvo būtina. Palikom apie 10m tarpus- vienam įkritus į crevasse, kiti dar turėtų laiko sustabdyti kritimą. O plyšiai čia buvo nepalyginami su tuo, ką mačiau prie Zugspitze. Šalia takelio esančio plyšio dugno nesimatė, o įmetus akmenuką atsimušimo garsas pasigirdo tik po poros sekundžių. Tuo pat metu atsitraukiau per porą metrų atgal.
Tą vakarą, visą dieną prasėdėjus po tankiais tankiais debesim, pirmą kartą pamatėm viršūnę. Pačią gražiausią viršūnę, kokią esu matęs. Iš trijų šonų paremta keterų, juoda ir su dėl statumo nedaug sniego. Tuo pačiu gavome pasigrožėti ir nuostabiai atrodančiais ledyno plyšiais (iš viršaus, kai juos matai, jie tikrai pasidaro gražūs) ir saulėlydžiu. Šeimininkė iš Salmhütte mums lieka skolinga už blogas pranašystes.
 |
| Visi plyšiai atrodo daug gražiau iš viršaus, negu esant šalia |
 |
| Dešiniausia- mūsų viršūnė |
Grįžus po ilgos diskusijos buvo nuspręsta lipti paprastesniu maršrutu. Tuo pat Adlersruhe, kaip ir kai pirmą kartą buvo įkoptas kalnas 1800-ais. Čia sunkumas tesiekia II UIAA, ir mums, kaip dar nepatyrusiems alpinistams be gido, šitas kelias buvo saugesnis.
Žadintuvas užstatytas 6:00. Kai beveik visi kiti alpinistai 16-os lovų kambaryje atsikėlė 4:30, persukau žadintuvą iki 5:30. Supratus, kad užmigti jau nebepavyks, atsikėlėm 5:05. Visi, kas šturmavo sunkujį Stüdlgrat jau buvo išėję arba beišeinantys. Išėjus į lauką užkaisti "primuso", mačiau visą šlaitą link viršūnės nuklotą prožektoriais apsiginklavusių trijulių. Čia taip pat gavau pasigrožėti dangumi, atrodytų dar gražesniu negu miegant ant Zugspitze.
Išėjom jau su šviesa. Teoriškai šiandien laukė apie 12h žygiavimo ir namie (mašinoj) planavom atsidurti jau tamsoj arba netoli to. Šį kartą ne kaip vakar, ėjom kita Luisengrat puse, kur ledynas buvo daug mažiau apsnigtas, su daugiau riedulių, be aiškaus takelio. Tolumoje, statesnėje vietoje matėm maždaug pusvalandžiu ar valanda mus lenkiančią grupelę, bet tikslaus kelio kaip iki jų nusigauti nebuvo.
 |
| Nors po kojom ir griaudžia, bet nuotraukų vis tiek norėjosi padaryti |
Čia buvom pasveikinti jau viršūnes uždegančios saulės ir bundančio ledyno. Vėlgi, tai, ką girdėjau ant Zugspitze tebuvo plojimai, palyginus su Ködnitzkees ledynu, kurį turėjom pereiti. Čia visą laiką girdėjosi patrankų šūviai, skambantys iš kažkur giliai giliai. Kartais suskambėdavom ir patys, kai padėjus koją išgirsdavom kaip ledynas skyla ir lūžta po batais. Kristijonas sakė, kad kartą pajuto ir judėjimą. Buvo iš tiesų įtempta ir turėjai visad būti pasiruošęs griūti ant žemės ir kirsti su ledkirčiu į žemę kiek įmanoma stipriau, kad nelaimės atveju krentantis komandos draugas laiku sustotų. Bet visų namie išmoktų gelbėjimo iš plyšių technikų išbandyti neteko.
Perėjome ledyną ir po 2h40min pasiekėm Erzherzog-Johann-Hütte. Oras buvo tobulas, saulė jau pakilusi, vaizdai nuostabūs. Nemažai žmonių, bet daug mažiau negu buvo galima tikėtis- Großglockner kalnas Austrijoje yra pats populiariausias tarp keliautojų. Pačiam namely į vidų užėjom tik iki rūbinės. Ten atsisėdę užkandom, ir patraukėm toliau- laiko turim ne itin daug.
 |
| Erherzog-Johann-Hutte |
Paskutinis etapas iki viršūnės pasirodė pats sunkiausias, kaip ir buvo galima tikėtis. Čia beje jau ir aukštis darė savo- vis dėl to esam ties 3462m. Man prasidėjo jau įprastas galvos skausmas, taip pat girdėjau ir Rugilės sunkų kvėpavimą. Išėjus iš namelio iškart su Kristijonu grįžom- persirengti. Buvo kažkiek pakilęs vėjas, ir dabar šaliko jau tikrai prireikė- lauke pagal prognozes turėjo būti apie -4, bet vėjai iki 40kmh tikrai negelbėjo.
Jau po kelių minučių pradėjau kelti savo "kaip aukštai esu buvęs kalnuose" kartelę. Prieš tai aukščiausias kalnas buvo San Gorgonio, 3508m, Kalifornijoje. Šiandien tą kartelę pakelsiu tik maždaug 300m, bet techniškai pakilsiu visu laipteliu. Nes dar nenulipus nuo sniegyno, prasidėjo kažkas panašaus į 40 laipsnių įkalnę. Tokia palipus 20m jau prisisegam save karabinais prie uolose įmūrytų žiedų. Maždaug čia baigiasi mano fotografavimas. Lipu pirmas, tad neatsargumo ir slydimo atveju krisčiau daugiausiai. Bet tam ir prisisegam, kad sumažintumėm tą kritimo distanciją. Vienur prisisegam, kitur virvę apvyniojam ant įkaltų dvimetrinių stulpų. Logistika nelengva, nes į abi puses siaura ketera leidžiasi po porą ar daugiau šimtų metrų žemyn, vietos nedaug, o ir į ir iš viršūnės juda gan nemažai žmonių. Juda po tris, keturis šešis, tad kol visi praeina kokią siauresnę vietą tenka pralaukti 5min ar daugiau. Bet lėtai stumiamės į priekį. Lėčiausiai iš visų ten esančių.
 |
| Tirol ir Vokietija |
Sunkiausia (baisiausia?) vieta laukia tarp dviejų Glocknerių. Užlipus į Kleinglocknerį, 3770m, tenka leistis kelis metrus iki perėjos tarp dviejų kalnų. 8 metrų ilgio, pusės metro pločio sniego tiltas, be jokio turėklo. Vėjas iš šono, o šonuose debesų dengiamos prarajos. Žinoma, prisisegus vienam "krante", toli nekristum, bet vis tiek. Kažkada juk turėjau aukščio baimę. Bet dabar, giliai įkvėpus pereinu tą tiltą ir prisisegu jau kitam krante. Daug, daug ramiau. O nuo čia jau lieka visai nedaug, apie 30m į viršų.
 |
| Ir taip porą valandų |
 |
| Dešinio kalnagūbrio viduryje- mūsų buvęs nakvynės taškas |
Nuo paskutinės Hütte iki viršūnės- tik 330m į viršų. Bet mums tai užtrunka 2h40min. Nežinau, ar dėl oro, ar dėl perdėto atsargumo, bet užtrunkam visa valanda daugiau, negu planavom. Juokinga, kad visą dieną lydėjęs giedras oras dingo ir viršūnėje nematėm nieko toliau negu 20m. Tad kažkokio įspūdingo vaizdo, apart standartiškai viršūnėje esančio kryžiaus, nebuvo. Čia gerdamas nealkoholinį alų dar kartą įsitikinau, kad įdomiausia dalis visada būna procesas, o ne tikslo pasiekimas.
Kelias žemyn vyko jau visiškai būnant debesuose ir tik šalia Hütte išlindom iš po debesų. Toliau kelias vedė vėl per ledyną, keteromis ir via ferrata žemyn. Pasiekus žemesnį ledyną susiradom visiškai nedidelį upelį vandeniui pasipildyt. Tas nedidelis upelis vėliau pavirsta upe, o keliais kilometrais toliau teka pro Heiligenblut miestelį, kuriame ketvirtadienį valgėm pietus prie tos pačios upės. Dar praeinam Salmhütte, kur tas pats svetingas šeimininkas nuoširdžiai domisi, kaip mums sekėsi.
 |
| Mordoras |
 |
| Salmhutte |
 |
| ...Ir ją palikus toli |
Einant žemyn, su pavargusiom kojom ir rankom, norėjosi tik vieno- atsidurti namie prieš televizorių. Likus valandai iki žygio pabaigos, mintys pakeitė kryptį- kurgi keliausiu kitą kartą? O galiausiai po 10h40min šiandienos žygiavimo jau pasiekus mašiną ir vėl įsikūrus toje pačioje stovyklavietėje kur ir ketvirtadienio naktį, sapnavau, kaip visą naktį kabinu savo apraišų karabiną prie vieno strypo, prie kito, prie žiedo, prie virvės...
Pabaigai vienas įdomesnių filmukų apie kalną- čia.
